Sapnų reikšmės - Sapnoreiksme.lt Sapnai - vaizdai, jausmai ir mintys, aplankantys žmogų, kai jis miega. Sapnus kiekvieną naktį patiria beveik kiekvienas žmogus. Labai daug žmonių turi savo „gyvenimo sapną“ – tokį sapną, kuris įsimenamas visam laikui ir kurio emocinis poveikis neapleidžia visą gyvenimą. Sapnai dažnai sudrumsčia ramybę, sukelia įspūdį, kad susidurta su kažkokia paslaptimi. Tai neleidžia žmonėms likti abejingiems sapnų atžvilgiu. Nuo senų laikų žmonės kelia sau klausimus: kas yra sapnai, kokios jų priežastys, ar jie turi tikslą ir paskirtį, o svarbiausia – kokia sapnų prasmė, ką jie iš tikrųjų reiškia? Iki antikinės kultūros susiformavimo vyravo vienas įsitikinimas: sapnai – dievų siunčiamos žinios žmonėms, kurias šie turi suprasti, turi vykdyti visus juose keliamus reikalavimus bei nurodymus arba sužinoti iš anksto ir susitaikyti su savo lemtimi. Antikos laikais, formuojantis mokslinei minčiai, pradėtos reikšti abejonės, ar iš tikrųjų taip yra, pradėtos skelbti žemiškesnės ir žmogiškesnės sapnų kilmės idėjos. Nuo tada požiūrių į sapnus įvairovė yra didžiulė: vieni sapnus vis dar laiko dievų nurodymais arba ateities pranašystėmis, kiti juos laiko atsitiktiniais ir beprasmiais smegenų bei psichikos veiklos produktais, treti - prasmingais psichologiniais reiškiniais, kurie atlieka svarbias žmogaus psichinei sveikatai funkcijas, praturtina asmenybę, gali padėti geriau pažinti save, suprasti savo gyvenimo situaciją ir realizuoti savo galimybes, ketvirti skelbia, kad sapnas – tai tiltas tarp gyvenimo žemėje ir nežemiškų pasaulių, kad užmigusio žmogaus siela persikelia į nepasiekiamas būdraujant aukštesnes būties sferas, keliaudama jomis realiai susitinka su mirusiais artimaisiais ar dieviškomis būtybėmis. Sapnai iš esmės – parapsichologinis reiškinys, kadangi nėra būdų patikrinti ar žmogus iš tikrųjų susapnavo sapną, ar tik sugalvojo ir pasakoja, kad sapnavo. Kita vertus, nedaug kas gali užsakinėti sapnus, t.y. susapnuoti tai, ką sugalvojo ar užsimanė. Sapnai dažniausiai tiesiog prisisapnuoja, todėl tyrinėti juos moksliškai yra be galo sudėtinga – sapnai nepasiduoda eksperimentinei kontrolei, sapno neįmanoma pakartoti, iš anksto suplanavus. Tačiau sapnavimo masiškumas neleidžia palikti sapnų už psichologijos mokslo ribų. Gana nedaug žmonių skelbiasi turintys parapsichologinių sugebėjimų, todėl nesunku į tokius pareiškimus žvelgti skeptiškai. Sapnuoja visi, ir tai negali likti be mokslo dėmesio. Todėl ir susiformavo atskira mokslo šaka – oneirologija, kuri bando rasti atsakymus į visus klausimus, neduodančius ramybės žmonijai ilgus amžius. Kurso "Sapnų teorijos" paskirtis - atskleisti sapnų kaip psichologinio bei neurofiziologinio reiškinio esmę, supažindinti su požiūrių į sapnus raida ir įvairove, aptarti sapnų ryšį su miegu bei smegenų funkcionavimu, sąsajas su būdravimo būsena bei kasdieniniu gyvenimu. Taip pat pateikiamos ir auditorinių užsiėmimų metu praktiškai išbandomos konkrečios sapnų analizės technikos, kurias sukūrė ir praktiniame darbe naudojo įvairūs autoriai. Šiame metodiniame leidinyje labai glaustai aptariamos sapnų teorijos, kadangi lietuvių kalba literatūros apie sapnus labai mažai. Nėra tokio leidinio, kuris galėtų atstoti vadovėlį, studijuojant šią discipliną. Taip pat pateikiami savikontrolės klausimai bei praktinės užduotys ir jų atlikimo pavyzdžiai. Sapnų interpratacija pirmą kartą užfiksuota 3000-4000 metų prieš Kristų, tada jie buvo aiškinami ir aprašomi molinėse lentelėse. Sapnai mus apžavėjo nuo to laiko, kai galėjome juos atpasakoti. Nuo tada ir stengiamės suprasti jų reikšmes. Kai kurių pirmųjų bendruomenių nariai negalėjo atskirti sapnų pasaulio nuo realiojo. Arba jie tiesiog pasirinko to nedaryti, nes galvojo, kad sapnai nėra realybės pratęsimas, o visai kitas, daug galingesnis, pasaulis. Graikų ir Romėnų laikais, sapnai buvo priskiriami religijos sričiai. Tada žmonės tikėjo, kad sapnai yra Dievų žinutės arba pranešimai iš mirusiųjų. To laikmečio gyventojai į sapnus žiūrėjo tarsi į sprendimus ką ir kaip daryti, kokius veiksmus atlikti. Jie tikėjo, kad sapnai nusako ir perspėja dėl ateities. Buvo satomos specialios šventyklos, kuriose žmonės praleisdavo naktis tikėdamiesis, kad sapnuojant aplankys Dievų siųstos žinutės. Jų tikėjimas sapnais buvo labai stiprus ir galingas: dažnai nulemdavo didžiųjų politinių ir karinių lyderių veiksmus. Juodu ant balto užfiksuota, kad sapnų aiškintojai net lydėdavo lyderius į mūšius ir padėdavo parinkti karinę strategiją. Aristotelis, graikų filosofas, tikėjo, kad sapnai buvo fiziologinės funkcijos, kurios leisdavo diagnozuoti susirgimus bei įvairius užkratus. Helenistinio periodo metu didžiausias dėmesys buvo sutelktas sapnų savybei gydyti. Šventyklos buvo statomos sapnams ir jų galiai gydyti. Tikėta, kad sergantiems tereikia permiegoti jose ir per sapnus jie pasveiks. Egipte šventikai taip pat buvo ir sapnų aiškintojai. Egiptiečiai užfiksavo savo sapnus hieroglifuose. Buvo tikėta, kad žmonės su konkrečiomis vizijomis ir ryškiais sapnai buvo palaiminti ir išaukštinti bei apdovanoti Dievų. Kinijoje sapnai yra ta vieta, kur dvasia ir siela palieka mūsų kūnus kasnakt ir grižta tik bundant. Kinai tikėjo, kad sielos palieka kūnus tam, kad galėtų žengti į realųjį pasaulį. Jie baiminosi, kad, netikėtai pažadinus, siela gali nesuspėti sugrįžti. Dėl šio tikėjimo ir tradicijų dalis kinų dar ir dabar vengia žadintuvų. Kai kurios Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų gentys galvojo taip pat, kad siela palieka kūną, miegant ir sapnuojant. Jie tikėjo, kad ainiai (protėviai), įsikūniję į augalus ar gyvūnus, gyvena jų sapnuose. Sapnai indėnams buvo vieta, kur galėjo sutikti ir kontaktuoti su savo protėviais. O taip pat sapnuose jie rasdavo savo gyvenimo tikslą ir pašaukimą. Viduramžiais sapnai buvo lyginami su blogiu, o sapnų vaizdiniai - velnio apraiškos. Buvo tikima, kad sapnuojant, pasiekiama labai pažeidžiama būsena, kada velniui lengviausia užnuodyti žmogaus sąmonę. Žmonės tikėjo, kad juodžiausius darbelius velnias atlieka per sapnus, kad galėtų nukreipti žmogų neteisingu keliu. Ankstyvame 19-ame amžiuje sapnai buvo sulyginti su buities rupesčiais ar netgi virškinimo problemomis. Tada sapnas buvo skiriamas labai menkas dėmesys. Tik vėliau šiame amžiuje Sigmund'as Froid'as atgaivino sapnų svarbą, jų reikšmes ir poreikį interpretacijoms. Jis buvo sapnų studijų revoliucionierius ir pradininkas. Apbendrinant visą žmonijos nueitą kelią skirtingose kultūrose ir civilizacijos, sapnai visada turėjo didžiulę svarbą, apgaubtą paslapties ir troškimo išaiškinti. Net ir Biblijoje sapnai paminėti kelis šimtus kartų.